Vilniaus Trakų Vokės gimnazija Šių metų spalio keturioliktosios vakarą mūsų mokyklos šeštokai buvo paklydę miške. “Paklaidinimas miške“ – viena iš Trakų rajono Jovariškių kaimo gyventojo, verslininko Antano Gedvilo sukurtų programų. Jis ir atvedė vaikus į mišką.
Šviečiant pilnačiai, grupė 6a klasės mokinių žygiavo miško keliuku pagal pono Antano nurodymus:
– Eisime 900 metrų į priekį. Tada, kaire puse apėję dilgėlyną, lipsime į kalną. Prieisime šalia augančius du medžius, prie kurių vienas medis nugriuvęs. Ten pakabinsime baltą popieriaus lapą, kurį išvykos pabaigoje jums teks rasti.
– Kaip mes tamsoje jį rasim? – klausė šeštokai.
– Paprastai. Labai lengvai. Tokių vietų miške tik trylika.
– Ar miške yra žvėrių?
– Taip. Bet jie per daug protingi, kad prie mūsų artintųsi. Tik vieno paprašysiu – pamatę šerną, nevadinkit jo kiaule.
Į kalną šeštokai kopė skanduodami: „ Už Lietuvą, vyrai!“ Nusileidę nuo kalno į slėnį, buvo padalinti į dvi grupes. Pirmąją grupę ponas Antanas nusivedė tolyn, į miško tankmę. Antroji grupė pasiliko laukti. Grįžęs Antanas davė naują nurodymą:
– Eikite į priekį 150 metrų ir pradėkite ieškoti draugų.
Miško tankmėje buvo taip tamsu, kad nors pirštu į akį durk, kaip sako žmonės. Kraupu, kai nieko nematai, o po kojomis ir kažkur šalia kažkas nematomas čeža,treška,šiužena. Tada jau ieškai klasės draugo rankos. Priėjus nurodytą vietą, šeštokams teko prisiminti viską, ką žinojo apie kolektyviškumą. Juk laimės ta komanda, kuri ras daugiausia kitos grupės vaikų.
Kol antros grupės vaikai, vedami Antano, ėjo slėptis, pirmoji grupė susikaupusi klausėsi – bandė iš žingsnių, iš šakų traškesio nustatyti, kur šie slepiasi. Atejęs Antanas pranešė, kad pirmoji grupė jau gali ieškoti antrosios.
– Paeikit į priekį 150 metrų ir pradėkit ieškoti, – pasakė jis.
Nieko nedelsdami, pirmosios grupės vaikai nuėjo į nurodytą vietą ir ėmė ieškoti bendraklasių. Emocijų netrūko nei vieniems, nei kitiems. Juk taip baisu pasilikti vienam po krūmu. Atrodo, kad tave stebi pelėdos, o gal net vilko akys. Bet koks džiaugsmas, kai ieškantys bendraklasiai tiesiog lipa tau ant kojų ir vis tiek tavęs neranda.
Pagaliau, kai visi antrosios grupės vaikai buvo surasti, ponas Antanas paskyrė antrą užduotį: pasiskirstyti į 4 grupes ir kiekvienai grupelei uždegti laužą. Paaiškino, kad greičiausiai užsidega medžių sakai ir beržo tošis. Visos grupės puolė ieškoti beržų ir pušų. Bet tamsoje visi medžiai vienodi…
– Mums nepavyks…- nusiminė šeštokai.
– Pavyks. Žinoma, kad mums kartu viskas pavyks, – padrąsino Antanas
Taip ir buvo. Visoms grupėms puikiausiai pavyko užkurti laužą. Kai laužai užgeso, ponas Antanas pateikė trečią užduotį Jis nurodė kryptį, o vaikai pasileido ieškoti balto lapo. Taip prasidėjo tikrasis išbandymas. Beieškodami baltojo lapo, vaikai pasiklydo ir ėmė šauktis pagalbos. Pagalbon atskubėjęs Antanas parodė , kurioje vietoje apytikriai yra lapelis. Suradę lapelį, visi apsidžiaugė ir nusiramino. Pasirodo, džiaugtis buvo per anksti: viena grupelė atsiskyrė, neišgirdo nuorodų ir dar kartą pasiklydo. Iki sodybos jie grįžo per laukus .
Pagaliau susirinkome visi. Klaidžiodami miške, suvokėme, kaip svarbu būti kolektyve. Pajutome, kaip gera, kai sunkią akimirką, lipant į statų kalną, ieškant prakurų laužui ar juodoje tamsoje sėdint po krūmu, draugas ištiesia ranką. Supratome, kaip smagu rasti bendrą kalbą su klasės draugais. O bendrą kalbą galima rasti tik bendroje klasės veikloje, todėl panorome daugiau , tokių, ar panašių renginių, kaip „Paklaidinimas miške“.
Į namus grįžome pavargę, bet labai laimingi.
