Vienuoliktokų krikštynos

Kaip ir kiekvienai metais, taip ir šiemet vienuoliktokai neišvengė svarbių apeigų – krikštynų.Tačiau šį kartą krikštasūnių ir krikštadukrų nebuvo pasigailėta. Abiturientai, atsižvelgdami į vienuoliktokų visų prabėgusių metų pastangas dalyvaujant mokyklos gyvenime, svarbiuose renginiuose bei šventėse, nusprendė surengti gan griežtokas apeigas.

Šventė prasidėjo jau iš pat ryto, kai nekrikštai skubėjo į pirmąsias pamokas. Jie buvo sutikti su liaudyje vadinama ,,zelionke“ – jiems buvo išpiešti veidai, tarsi jie sirgtų vėjaraupiais, taip pat paryškinti antakiai arba nupiešti ūsai. Tadai jų rūbai buvo padengti ,,stebuklinguoju“ skysčiu, kad geriau sektųsi pamokose. Po to vienuoliktokai, kad būtų sveikesni, nesirgtų, turėjo išgerti šaukštą ,,Nepaprastojo gaivalo“ ir, kaip tikri lietuviai, turėjo suvalgyti juodos duonos su druska bei, kad pajaustų tikrą skonį,  viską užgerti stipria juodąja arbata.  Pabaigoje jų laukė įsiamžinimas su krikštatėviais. Pirmasis etapas buvo baigtas.

Antrasis etapas prasidėjo po septynių pamokų. Krikštasūniai ir viena krikštadukra buvo surišti baltais raiščiais po vieną, o tada bendra virve į vieną vorelę. Taip gražiai eilute eidami jie priėjo ir pirmąją rungtį: vienuoliktokams reikėjo  užlipti, užbėgti į kalną, padengtą plėvele, ant kurios buvo pripilta lipnaus skysčio. Įveikus rungtį, tuojau laukė kitas išbandymas – reikėjo  ištraukti stiklo rutuliuką iš kibiro, užpildyto gličios konsistencijos mase. Toliau – varginantis lindimas po medžio šaka, ant kurios buvo sukabinti šlapi rūbai ir po kuria buvo supilti kaštonai. Tai sėkmingai įveikus, atėjo ekstremalių išbandymų metas. Krikštinamieji šliaužė keliais per purvą, krypavo vorele, kaip kareivinėse šokinėjo per padangas ir visa tai atlikinėjo surišti į vieną vorą, užrištomis už nugaros rankomis. Pagaliau vienuoliktokai pasiekė visų apeigų kulminaciją – jie buvo apipilti ,,Magiškuoju vandeniu“.  Tai nepaprastas vanduo: specialiai abiturientų su meile paruoštas, dėl jo vienuoliktieji metai mokykloje jiems bus patys sėkmingiausi ir geriausi.

Krikštynų pabaigą vainikavo iškilminga priesaika, išsakyta klūpant ant žirnių, bei krikštynų dievo ,,Babos Alos“ perdavimas vienuoliktokams. Krikštynų dievas – nauja dvyliktokų sugalvota tradicija,  kiekvienais metais ,,Baba Ala“ bus perduodama vis kitai kartai.

Dvyliktokai nuoširdžiai sveikina vienuoliktokus įkopus į tokį mokyklos kalno aukštį ir tikisi, kad patikėtos apeigos bei užduotys bus vykdomos toliau.

 

Aistė Kalašnikovaitė,

12 klasėsmokinė

 

Tradiciniai renginiai