Vilniaus Trakų Vokės gimnazija Birželio 1 d. Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos stadione vyko renginys, skirtas Vaikų gynimo dienai paminėti. Koncerte šoko šokių mokytojos Jūratės Tomkuvienės ruošti mokiniai, dainavo 1 – II klasių mokiniai, kuriuos ruošė muzikos mokytoja Rita Radzevičienė ir klasių auklėtojai. Ačiū ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogėms, pradinių klasių mokytojoms, muzikos mokytojai Ritai Radzevičienei, fizinio ugdymo mokytojui Kęstučiui Bačkiui prisidėjusiems prie renginio.
ŠVIESOS IR ŠEŠELIO VAIKYSTĖ
Boris A. Novak
I
Suaugusieji klausosi žodžių, užuot juos girdėję.
Suaugusieji skaito žodžius, užuot juos jautę.
Suaugusieji taria žodžius, užuot juos ragavę.
Suaugusieji rašo žodžius, užuot juos uostę.
Suaugusieji kalbėdamiesi visai nepastebi žodžių, todėl šie skamba iš vienatvės ir liūdesio.
Suaugusieji vartoja žodžius, užuot juos mylėję. Taip žodžiai genda ir sensta.
Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius. Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys. Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, nenusakomai gražius žodžius.
Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai – tai žmonių balsų muzika. Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs? Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštūs? kartūs? Vaikai uosto žodžius. Žodžiai – tai gėlių žiedadulkės. Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.
II
Suaugusieji žiūri į spalvas, užuot jas matę. Suaugusieji jaučia pavidalus, užuot supratę jų kalbą. Suaugusieji gyvena šviesoje ir iš šviesos, bet jos visai nepastebi. Suaugusieji nusimeta ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais.
Suaugusieji užima daug (netgi per daug) erdvės, užuot nors kartelį nusistebėję jos platumu. Suaugusieji žvelgia į pasaulį užmerktomis akimis. Todėl erdvė traukiasi, šešėliai miršta, šviesa blausiasi, spalvos blunka, pavidalai tampa bežadžiai.
Vaikai kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms įgimtą blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėtai gražūs pavidalai.
Vaikai regi spalvas. Spalvos – tai šviesos vaikystė. Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni? Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa – tai pasaulio motina. Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai – tai aklieji, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus.
Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu.
Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.
Tenuskamba šis laiškas apie vaikų kūrybingumą kaip prigimtinės jų teisės žaisti deklaracija. Ir kaip itin rimtas įspėjimas mums, suaugusiesiems, kurie jų vaikystę paverčiame pragaru: padarykime viską, kas mūsų galioje, kad baigtųsi vaikų kančios! Kad vaikai per greitai netaptų suaugusiaisiais! Nuo to priklauso šio mūsų vienintelio pasaulio ateitis.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)